Arklių šėrimas.
Viena svarbiausių sąlygų, kad arklys būtu sveikas, ilgus metus pajėgus ir darbingas, yra tinkamas šėrimas. Šeriant arklį būtina atsižvelgti į jo darbines savybes, svorį, atliekamo darbo apimtį, arklio amžių ir įmitimą. Arklio skrandis yra kelis kartus mažesnis negu galvijų, skiriasi ir pats virškinimo procesas. Ekologinės gamybos ūkyje arkliai šeriami savo ar kituose ekologinės gamybos regiono ūkiuose išaugintais pašarais. Didžiausias perkamų ir naudojamų šėrimui pašarų kiekis iš įprastinio gamybos ūkio neturi viršyti 10 proc. Toks reikalavimas taikomas kiaulių, arklių ir paukščių pašarams ir lesalams. Atrajojantiems gyvuliams leidžiama naudoti tik iki 5 proc. įprastinių pašarų.
Arkliai gerai ėda dobilų, kultūrinių pievų šieną, avižų šiaudus. Stambiųjų pašarų duodama iki 3 kg 100 kg svorio, t. y. 15–20 kg per dieną. Arkliai blogai virškina ląstelieną, todėl, ruošiant ankštinių augalų šieną, žolė turi būti pjaunama prieš žydėjimą, o ruošiant varpinių javų šieną – plaukėjimo metu. Žieminių javų šiaudus arkliai ne tik prastai ėda, bet ir labai blogai pasisavina. Juos galima šerti tik susmulkintus, paskanintus druska ar kitais priedais, leidžiamais ekologinio ūkio reikalavimuose. Šienas, ypač presuotas, prieš šeriant gerai iškratomas, kad neliktų pelėsių ir žemių. Sunkiai dirbančiam arkliui neužtenka vien stambiųjų pašarų, racioną reikia papildyti koncentruotais pašarais (iki 60 proc. raciono maistingumo).
Kiek arkliui reikia koncentruotų pašarų, sprendžiame iš įmitimo, išvaizdos, sveikatos būklės ir darbingumo. Iš koncentruotų pašarų geriausiai tinka avižos. Jos duodamos neapdorotos. Tik seniems arkliams, ir tiems, kurie labai godžiai ryja jų gerai nesukramtę, reikia rupiai sumalti. Avižas arba dalį jų galima pakeisti miežiais, tačiau juos būtina sumalti.
Sultingieji pašarai gerina apetitą bei kitų pašarų pasisavinimą, todėl, duodant arkliams daugiau šių pašarų, sutaupoma nemažai grūdų bei šieno ir paįvairinamas racionas. Arkliai gerai ėda pašarinius ir puscukrinius runkelius, tačiau labiausiai mėgsta morkas. Sultingųjų pašarų galima duoti iki 8–12 kg per dieną. Visi šakniavaisiai turi būti švarūs, sveiki arba supjaustyti. Taip pat tinka ir geros kokybės silosas, jo per dieną galima sušerti iki 20 kg. Arkliams negalima duoti apipuvusio, turinčio blogą kvapą ir skonį, taip pat apšalusio siloso. Nesuėsto siloso likučiai iš lovio pašalinami.
Vasarą darbiniai arkliai ganomi ganykloje. Pelkėtos, minkšto grunto ganyklos netinka. Racionaliausiai ganykla išnaudojama, kai ji suskirstoma į nedidelius aptvarus. Nuganius žolę viename aptvare, arkliai pervedami į kitą. Vadovaujantis gyvūnų gerove reglamentuojančiais teisės aktais, ekologinės gamybos ūkių ganyklose ganomus gyvulius draudžiama pančioti. Geroje ganykloje ganomų ir vidutinio sunkumo darbus dirbančių arklių nebūtina papildomai šerti koncentruotais pašarais. Sunkiai dirbantiems arkliams, kurie ganyklose ganosi tik naktį, reikia duoti avižų, nes su žole jie tegauna 20–40 proc. reikalingų maisto medžiagų.
Arklių prieauglio auginimas.
Nuo pirmųjų amžiaus dienų su kumeliuku reikia elgtis švelniai ir ramiai, kad jis priprastų prie žmogaus ir jo nebijotų. Prieš nujunkymą jau 5–6 mėn. amžiaus kumeliukai turi būti įpratinti ėsti visus tuos pašarus, kuriais bus šeriami nujunkyti. Ypač pirmaisiais amžiaus metais svarbu prieauglį šerti geros kokybės pašarais, kad prieauglis sparčiai augtų. Iš stambiųjų pašarų prieaugliui geriausiai duoti nenormuotai ankštinių ir varpinių mišinio šieno – kiek suėda. Antrąją žiemą darbinių arklių prieaugliui dalį šieno galima pakeisti vasariniais šiaudais. Tinkamiausi koncentruoti pašarai yra avižos. Sultingieji pašarai gerina apetitą bei kitų pašarų pasisavinimą, todėl labai tinka pašariniai, puscukriniai runkeliai ar geros kokybės silosas (jų gali suėsti 4–10 kg per dieną). Prieauglį iš mažens reikia pratinti prie valymo, kojų pakėlimo, kanopų išvalymo ir apipjaustymo. Tai labai palengvina vėlesnį arklio apmokymą.
Arklių girdymas.
Darbo metu su prakaitu iš arklio organizmo pasišalina daug vandens ir druskų, ypač natrio chlorido, todėl geriausiai duoti nenormuotai laižomosios druskos (kasdien arklys turi gauti 30–50 g valgomosios druskos) ir pakankamai atsigerti. Girdomas vanduo turi būti +10–-15 °C. Žemesnės kaip +6°C temperatūros vanduo yra per šaltas. Negalima gyvulių girdyti sušilusių, tuoj po darbo. Reikia pavedžioti, kol atvės, tada duoti šieno. Jei jo neėda, duoti nedaug, tik kelis gurkšnius, nešalto vandens. Tik po pusvalandžio galima duoti 4–5 l vandens. Kai arklys visai atvėsta, tada pagirdomas iki soties. Kad ištroškę arkliai ne taip godžiai gertų, į kibirą vandens įmetama truputį šieno. Negalima girdyti tuoj po šėrimo koncentruotais pašarais.
Arklių laikymas.
Darbiniai arkliai laikomi pririšti perdarynėse – 1,75 x 3 m (5,25 m2) arba nepririšti garduose – 3 x 3,5 m (10,5 m2). Tvartas turi būti sausas, gerai vėdinamas. Arklius neigiamai veikia ne tiek žemesnė temperatūra, kiek drėgmė ir išskirtos dujos. Blogas arklidės oras sumažina organizmo atsparumą šalčiui, ligoms. Arklidės vidaus temperatūra žiemą turi būti ne žemesnė kaip + 6–10 °C, oro drėgnumas ne didesnis kaip 70 proc.
Darbiniams arkliams būtina įrengti ėdžias ir lovius kaip įprastinės gamybos ūkiuose. Ėdžių aukštis nuo grindų – 1,1 m, plotis viršuje –- 0,6 m, dugno plotis – 0,3 m. Arklių oda, uodega ir karčiai turi būti tinkamai prižiūrėti. Valyti arklius rekomenduojama prieš darbą lauke, o blogu oru tvarte ar tvarto take, taip pat vakare po darbo. Jeigu arkliai po darbo būna suprakaitavę, šlapi bei purvini, pirmiausia juos reikia nutrinti šiaudų ar šieno gniūžte (labai suterštas kūno vietas nuplauti, jei leidžia oro sąlygos), o kai nudžiūsta, nuvalyti šepečiu, pradedant nuo galvos. Nešvarumai iš šepečio išvalomi šukomis. Vasarą, kur yra sąlygos, arklius reikia maudyti ne vėsesniame kaip 16 °C temperatūros vandenyje.
Arklių kanopas reikia nuolat prižiūrėti, išvalyti mediniu peiliu mėšlą, purvą. Kas 30–45 d. arklius perkaustyti. Žiemą, arkliams ilgiau stovint be darbo, kanopos pačios nenusitrina, todėl kartą per 1–2 mėn. jas reikia apdrožti. Arklius reikia laikyti sausai, kad nepradėtų pūti kanopos varlė. Geriausias kraikas – žieminių javų šiaudai, kurių sunaudojama 3–5 kg per parą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą